Pažiūrėk į mane

Niekada iki šiol nepastėbėjau, kad žmonės nėra vien organizmai, sukurti skaudinti. Jei tik labai nori, jie gali būti tais, kurių nori. Ir tais, kurie patiktų sau ir tiem, kurie jiems rūpi.

……………………………………

Po mėnesio.

Per šį mėnesį sužinojau tiek dalykų, kiek sutilptų į visą gyvenimą. Net ir techniškai - taip juk ir buvo. Iš visų savo pažįstamų žmonių sužinojau viską apie save. Bet daugiau tokia nebuvau - man neišėjo. Dabar esu gera mergaitė - ta, kuria negali atsidžiaugti net praleidus kartu savaitę. Arba dvi. Bet ne tame esmė.

Pagaliau turiu ne vien geriausią draugę. Pabendravus ilgiau su vienu žmogumi, supratau, kad nėra jis toks šiknius, kaip kad bandė apibūdinti Paulius - Norbertas visai neblogas pašnekovas, be to, nuostabus kompanionas, jei tik nori, taip sakant, “išsitūsinti iki nukritimo”. Bet… bėdos atsiranda kartu su draugystėmis. Paaiškinsiu vėliau.

Rytoj Ernestos vestuvės. Keista į ten eiti, atrodo, kad viskas per daug gerai ir tai bus taškas, kuriame visas gėris baigsis. Nežinau, kodėl, bet taip jaučiuosi. Labai norėčiau tikėti, kad klystu.

……………………………….

Per tą laiką, nuo pat tada, kai mane išleido iš ligoninės, o tai buvo prieš pusantros savaitės, jaučiausi labai laiminga. Turėjau keletą puikių vakarų su savo nauju geriausiu draugu, visus kitus su savo vaikinu, ir juos praleidom tikrai nenuobodžiai - buvom krepšinio varžybose, lankėmės klube, kur supratau, kad moku ir galiu šokti, žiūrėjom filmus, taisėm kledarus jo garaže ir aplankėm mano tėvus. Pastarasis dalykas buvo siaubingas, nors ir gerąja prasme. Mama niekaip neatsikabino su įvairiais klausimais, kurie vėliau pasirodė ne tokie ir įvairūs, džiaugėsi, kad taip greitai pagijau ir gyrė savo būsimą “žentą”, iš ko už akių kikenau iki nugriuvimo, ir dėl ko manęs niekas nesuprato.

…………………………….

Penktadienis, balandžio 4 diena

Mano bute - kaip po uragano. Apibūdinimai nepadės, nes tvarkytis vistiek reikės ne man. Susilažinome su Paulium, kad jis sugebės tai sutvarkyti. Cha.

Buvau apsirengusi geltona trumpute baltai taškuota suknele su šiek tiek blyškesnio atspalvio kaspinėliu, surištu ties  liemeniu. Avėjau geltonas, mano nuomone, beprotiškai gražias aukštakulnes basutes, puikiai derančias prie suknelės, įsisegiau sidabrinius auskarus su deimančiukais, kaklą ir riešus papuošiau taip pat atrodančia grandinėle ir apyranke. Plaukai buvo sugarbonoti, priekinės sruogos gale susegtos. Ir dar po valandą trukusio makiažo maratono, kad ir kaip kvailai beskambėtų, bet atrodžiau daugiau nei fantastiškai. Ir už visą tą fantastiką turėjau būti dėkinga Ivetai, nors tokia ne visai buvau, nes jau atsidėkojau ją taip pat išpuošdama. Ji buvo apsirengusi juoda suknele su liemenį išryškinančiu baltu odiniu dirželiu, apsiavusi juodus aukštakulnius baltu padu. Žodžiu, ne ką mažiau puikiai nei aš.

……………………………………………………………………………………….

Apie vienuoliktą valandą ryte, stovėjome Ernestos tėvų namuose, kartu su ja ir kitomis pamergėmis. Pagal tradicijas, jaunikis turės nuo durų eidamas po vieną žingsnį vardinti savybes, koks jis bus jai visada. Tai labai linksmas dalykas, ypač jei jaunikis yra iškalbus žmogus, arba, jei mėgsta kurti naujadarus. Na, Robertas, žinoma, kaip tik buvo vienas iš tokių, tad išgirdome daugybę mus prajuokinusių žodžių. Buvo miela.

Lygiai vidurdienį mes jau stovėjome bažnyčioje, besiklausydami to fantastiško Mendelsono “gabalo”, stebėdami ateinančią nuotaką. Ji šypsojosi. Jos veide,  net jei ir žaidė kokia abejonė, tai nebuvo dėl to, kad ji abejotų dėl savo apsisprendimo. Tokia ji jau yra - jei jau nusprendžia, tai tik dėl to nei kiek neabejodama. Norėčiau ir aš taip.

Pagaliau pasibaigus oficialiai ceremonijai, abiems šio įvykio kaltininkams besišypsant drąsiai ištarus “taip”, atvažiavome į pasakiško grožio namą, kurio salėje jau laukė kiti svečiai. Tuomet prasidėjo svečiu ir tėvų sveikinimai, tradiciškai tėvai juos pasitiko su duona ir vandeniu, kas simbolizuoja amžiną buvimą kartu. Ar bent kažką tokio. Po sveikinimų visi susėdome prie nežmoniškai ilgo stalo, tiesiog “lūžtančio” nuo maisto ir gėrimų kiekio. Maždaug jo viduryje puikavosi penkių aukštų tortas su ant jo stovinčiais “jaunavedžiais”. Atrodė tikrai gražiai ir prabangiai, bet tą jiedu galėjo sau leisti.

Šventei įsibėgėjus, vakarui atėjus, atėjo metas ir jaunųjų šokiui. Jie, visų nuostabai, netradiciškai iškeitė valsą į rumbą, pagal man įstrigusią melodiją (http://www.youtube.com/watch?v=wasYNNfnfVE). Po šokio pasigirdo skambūs plojimai ir “šiltų” giminaičių “bravo”.

- Grįžkim į realybę, miamora,- sukuždėjo man į ausį Paulius, kai jaunavedžių šokis baigėsi, ir man jau nusišluosčius vieną kvailą ašarą, prasidėjo “masiniai” šokiai.- suteiksit man garbės su jumis pašokti?

- Pasakyčiau ne, bet velniop,- atsakiau, stodamasi, įsikibdama į parankę savo būsimąjam šokių partneriui. Jis man mirktelėjo ir atsidavėme muzikos garsams. Penkioms dainoms. Penkiems šokiams. O po jų aš dar likau stovėti vietoje jau viena, nes viena iš pamergių užsigeidė sušokti šokį su Paulium. Ką gi, pagalvojau, bus proga pasėdėti. Deja.

- Kas per begėdis sugebėjo palikti tokį grožį stovėti vieną?- išgirdau pažįstamą balsą sau už nugaros, vėliau pajutau, kaip to balso savininko rankos apkabina mane per liemenį, apsuka ir… o, taip, mano geriausias draugas.

- Kas per begėdis sugalvojo jį iš jo nugvelbti vos pasitaikius pirmai progai, m?- prisimerkiau, pradėjus šokti kartu su juo.

- Stovintis tau prieš akis,- atkirto, apsukdamas mane aplink, prisitraukdamas artyn ir nusišypsodamas. Nei kiek nenustebus aš nusišypsojau atgal, atsitraukdama ir toliau judėdama pagal kažkokią country stiliaus dainą.

- Kur Ivė?- pasidomėjau, nes jau kurį laiką jos nemačiau. Visą tą laiką, kol šokau tuos penkis šokius. Jis pažvelgė į dešinę pusę, iškart ją surasdamas. Jie visada vienas kitą jausdavo kažkaip magiškai.

- Matai,- parodė žvilgsniu į tą pačią pusę, kur šoko Iveta ir Paulius. Šoko ir apie kažką kalbėjo. Gal ir pavydėčiau, jei pati nebūčiau tokioje pačioje situacijoje.- šoka su tavo kavalierium.

- Atrodo, kad kalbėtume ne apie tavo ir mano geriausius draugus,- nusijuokiau, kraipydama klubus į šonus ir pastebėdama mane lydinčius girtus pabrolių žvilgsnius. Mirktelėjau vienam iš jų, jis iškart nuraudęs nusisuko į savo merginą, kuri šiuo metu šoko su jo broliu. Žinoma, kiekvienas turėtų pasiteisinimą ateičiai. Nusijuokiau iš jų situacijos, atkreipdama Norberto dėmesį.

-Aš juk ne profesionalas, nesijuok. Be to, ir pati ne ką geriau judi,- pasiskundė, tada sekundę sustojo, nužvelgdamas kažką man už nugaros, be šypsenos, net su nuostaba akyse,- einam, kai ką tau parodysiu,- tarė, paimdamas mane už rankos ir nusitempdamas, imituodamas kažką tokio panašaus į jo šypseną. Bet tai buvo visiškai nepanašu į tai, ką mačiau prieš penkias minutes.

Išėjome iš namo ir pasukome į kairę pusę. Ėjome apie penkias minutes. Turėjau pripažint, kad aukštakulniai, dar ryte atrodę nuostabiausias mano kada nors matytas kūrinys, dabar mintyse buvo keikiamas paskutiniais žodžiais. Kaltės net neišpirko tai, kad su jais atrodžiau nuostabiai. Gerai, per daug dėmesio jiems. Pakėliau galvą tik tada, kai mes sustojome prie ežero. Kadangi saulė buvo jau senai nusileidus, buvo apie dešimta valanda vakaro, tad čia buvo nepaprastai gražu. Pilnatis puikiai derėjo su ramiu ežeru, o aplink buvo daugybė gerai prižiūrimų medžių ir keletas naujų suoliukų.

- Gerai, kodėl mes čia atėjom?- paklausiau, kai atsisėdome ant vieno iš jų.

- Pagalvojau, kad kavinė per daug negraži vieta būti tokiai gražuolei,- ne visai ramiai nusišypsojo, žiūrėdamas į ežerą Norbertas.

- Tai kodėl vedeisi ne Ivetą? Juk ji mane ir tave tikrai užmuš, jei sužinos, kur mes buvom,- bandžiau pasakyti kažką logiško, bet tas nuostabus vaizdas man prieš akis, bei keletas taurių man neleido blaiviai mąstyti.

- O kodėl? Juk kiekvienas iš mūsų turėtų pasiteisinimą ateičiai,- tarė, atsisukdamas į mane. Po šitų žodžių man per nugarą perbėgo šiurpuliukai. Ar minčių skaitymas jau tapo savotiška tradicija?

- Neatpažįstu tavęs. Keistai kalbi,- susiraukiau, pažiūrėjus jam akis.

- Keista, kad taip manai. Bet turbūt ne aš turėčiau kalbėt žodžiais iš pigių, romantinių filmų,- mintyse dar sugebėjau surikti kažką panašaus į “mama!”, ir jei ne kažkoks nepažįstamas balsas, būčiau įgavus daug abejonių dėl savo geriausio draugo. Tas balsas, kažkur kažkada jau girdėtas, labai kandus, gundantis. Arba jau nebeskiriu simpatijos nuo draugystės ir draugystės nuo nepažinimo.

- Ei, gražioji porele, ar tik kartais ne jūsų ieško jūsų tikrosios antrosios pusės?- nepažįstamasis priartėjo prie mūsų. Jo veido dar nemačiau, tačiau kažkodėl staiga labai stipriai pradėjo skaudėti galvą. Lyg dar kažką norėčiau prisiminti, bet negalėčiau.

Ir tada, gatvės lempoms nušvietus jį visą, pamačiau ciniška šypsenėle pasidabinusį, rankas į kišenes susikišusį ir kažką man primenantį tamsiaplaukį vaikiną.

………………………………………………………………………………………………..

Kažkada senai man jau teko aprašinėti vestuves. Bet  niekad nemaniau, kad bus taip sunku aprašinėt visas tas detales. Bet bent jau dabar žinosiu šiek tiek daugiau apie vestuvių tradicijas :D

Dėkoju google ir labai labai laukiu Jūsų nykščių ir nuomonių apie šį, ilgiausią, mano kada rašytą įrašą ;))

P.S. Tradiciškai, nuoširdžiai atsiprašau už tai, kad ilgai nekėliau. Noriu tikėt, kad kada pavyks pasitaisyt…

Kokia laimė yra turėti geriausią draugę. Tą, kurį šypsosi, nes šypsaisi tu. Tą, kuri tauškėdama leidžia tau pasinerti į savo minčių jūros gilumas. Tą, kurią turiu aš.

………………………………………………………..

- Atsiprašau, kad baigiu įkyrėti, bet tavo vaikinas paprašė tave palinksminti,- greitakalbe išbėrė vaikinas keistu vardu. Taip, tas pats, kuris prisistatė, kaip Pauliaus geriausias draugas.

- Nesijaudink, neįkyrėjai,- ramiu tonu tariau.- Tai, kokiais būdais bandysi mane pralinksminti?

Jis nužvelgė sieną virš mano lovos, žvilgsnį leisdamas žemyn link manęs, tuo pačiu metu sėsdamasis ant metalinės kėdės.

- Tik tais, kurie šaus man į galvą ir nebus uždrausti įstatymo.- pasikasiau galvą, sulaukdama atsakymo. Velnias viduje reiškėsi visu gražumu, tad nelogiškai pareiškiau:

- Na, man jau yra aštuoniolika.

- Viešpatie aukštielninkas,- suvaidino pasibaisėjusį. Taip, pati būčiau pagalvojus lygiai tą patį.

- A…- nemaloni pauzė, per kurią mąstau, ką protingesnio pasakyt. Emm…- Tai Paulius turėtų greitai pasirodyt, taip?

Skambinkit idiotų medžiotojams.

- Berods jau minėjau,- keistu žvilgsniu nužvelgė mane. Nors kiek ten manęs matėsi - tik veidas ir rankos. Visa kita buvo negailestingai uždengta. Negailestingai.

- Minėjai. Man tik patinka kartot tą vardą,- sumurmėjau kažkokią nesąmonę. Vistiek nesuprantu, ką manyje rado visi šitie žmonės? Aš esu kažkokia vėpla. Švelniai tariant. Kaip atsakymą į savo teiginį gavau juoko bangą. Dabar jau jaučiausi nuostabiai. Taip, mano gyvenimo teorija nesikandžiojo, bet praktika atrodė neįmanomai permaininga.

………………………………………..

Vakaras. Nors, galbūt, labiau naktis. Laikrodis rodo 22:18. Pauliaus dar nėra, bet už tai, turiu puikų draugą, kuris tikrai mane pralinksmino. Geriausias jo draugas bus patenkintas. Manyčiau.

- Tai kur kažin prasidangino tas asmuo?- pasiteiravau, žinodama, kad, ko gero, atsakymo nesulauksiu.

- Nežinau. Gal kas namuose atsitiko… reiktų paskambint,- išsitraukė telefoną ir pradėjo maigyt mygtukus, ieškodamas Pauliaus numerio, kai jis sustojo, nes telefonas pats pradėjo vibruoti. Norbertas susiraukė, lyg būtų kažko nesupratęs ir atsiliepė. Pokalbis su tuo žmogumi truko maždaug dešimt sekundžių ir skambėjo maždaug taip:

- Nu? Aha (žodis kartojamas keturis kartus praėjus vienodam laiko tarpui tarp kiekvieno), išprotėjai? Nu gerai, davai. Užmušiu, kai susitiksiu, aha,- ir padėjo ragelį pranešdamas dar geresnę naujieną man,- Paulius šiandien nepasirodys, taigi jo rolę privalėsiu,- keistai pabrėžė tą žodį,- perimti aš.

Kelias sekundes stebėjau tą pačią šiek tiek pabodusią sieną, o tada lėčiausiu įmanomu tempu atsisukau į ką tik pasakytų žodžių autorių:

- Žinai, tai nebūtina. Nežadu vėl numirt, beet…- užtęsiau, nors žinojau, kad nuo mano nuomonės nepriklauso praktiškai niekas,-… gali pasilikt. Jei tik Iveta nepyksta.

Norbertas linktelėjo demonstruodamas pokerio žaidėjo veido išraišką. Nors nei velnio nežinojau, kaip tas dalykas žaidžiamas, palyginimai patys lindo į galvą. Aš nusisukau į langą, ramiausiai penkias minutes stebėdama, kaip medžiai bando įvaldyti džaivo žingsnelius. Po to iš lėto vėl atsisukau į savo draugą, kuris taip pat žiūrėjo į langą. Tai pamatęs, jis atsisuko į mano pusę. Rimtomis veido išraiškomis stebėjome vienas kitą iki kol manęs taip neprajuokino:

- Čia rimtai?

- Visiškai,- tarė, sugrąžindamas veido išraišką į linksmą.- ir jei tu nuspręsi greitu metu užmigt, aš netgi pažadu tau padėkoti.

- Gerai, žinosiu, ko nereikia daryt,- nusisukau į kitą pusę, nusišypsodama ir vėl įsistebeilydama į medžių šokių pamokas. Kiek pastebėjau, nebuvau aš ir itin protinga, jei galvojau, kad iškrėtinėti tokias nesąmones su geriausios draugės vaikinu yra geras dalykas. Ir šiaip, velniam man reikia kalbėti. Juk dabar visai galėčiau sapnuoti… Ir sapnuose matyti tai, ką noriu matyti.

Palatoje įsivyravus tylai atsiguliau ant nugaros žvelgdama į sieną. Jaučiausi lyg būčiau iškritus iš, mažiausiai, ketvirto aukšto, skaudėjo rankas, kas buvo visiškai nenuostabu, nes, kaip pastebėjau, ant vienos jų puikavosi milžiniškas plotas binto. Kažkodėl taip keistai man susirūpinus savimi visai pamiršau, jog esu ne viena. Aš nejuokauju.

- Gerai,- nuskambėjo balsas, kuris kliudė tikriausiai tik mano ausis. Balsas, žinoma, buvo ne mano.- pasakyk, ką man daryt, kad tu nesiožiuotum?

Kelias sekundes mąsčiau ir kai jau buvau pasiruošus to paprašyti, tai ir padariau:

- Žinau, kad jūs visi tai puikiai žinot, todėl norėčiau, kad man pasakytum, kas tiksliai įvyko man, jei aš jau turiu garbės šildyti šitą ligoninės lovą.- Norbertas nusuko akis į langą, tylėdamas. Mačiau, kad susinervino, tik nežinojau, kodėl. Ta prasme, juk buvo tik paprasta avarija, kurios metu kažkas nupylė į pievas vieną neapdairią praeivę. Na, gerai, aš esu jiems pažįstamas žmogus, bet juk aš nemiriau.- ei.

- Negaliu tau visko dabar pasakyti. Jei tai padarysiu, mane užmuš Paulius, o jei jis neužmuš, tuomet tai padarysiu aš.-Dabar jau susiraukusi stebėjau pašnekovo akis, nesuprasdama, kas dar atsitiko ir ko aš neatsimenu.

- Klausyk, jis nesužinos. Pasakyk man dabar, nes jei ne, tai per naktį prašysiu,- stengiausi nuslopinti įtampą, įsitvirtinusią čia po to mano klausimo. Aš norėjau žinoti. Tik sužinoti, kas man atsitiko.- aš net nesusinervinsiu, jei pasakysi, jog negalėsiu vaikščioti.

- Simona, raminkis…

- Prašau!

Į palatą įžengė devyniasdešimtmetė budinti seselė ir pasiteiravo apie tai, kas čia vyksta. Kai buvo patikinta, kad nėra dėl ko nerimauti, ji “maloniu” tonu priminė, kad lankymo valandos baigėsi dar tądien, kai ji gimė. O tada garsiai šlepsėdama pasuko link palatos durų, primindama, jog reikia laikytis tylos. Vau. Jai gana garsiai užtrenkus duris, aš vėl atsisukau į šalia manęs sėdintį žmogų, reikalaudama to paties, ko reikalavau ką tik.

- Ok, aš tau pasakysiu. Bet prižadėk, kad nesinervinsi, nors ir tai būtų neįmanoma.- matėsi, jog kalba tikri nenorom, bet mane sudomino tai, kad tuojau sulauksiu atsakymo į mane kankinusį  klausimą,- na, tądien, kai atvažiavome pas tave, sužinoję, kas įvyko, daktaras mums pasakė, kad…- paliko pauzę, nervindamas mane labiau, nei galėtų sunervinti bet koks atsakymas,-… ne, aš tau negaliu pasakyt. Kadanors, galbūt tau tai pasakys tas, kas turėtų pasakyt. Nenoriu prarast draugų ir nenoriu, kad nervintumeis tu.

- Kaip malonu girdėti,- visa susiraukusi vaipiausi. Nieko sau atsakymai.

Vėl pamačiau šypseną, kuri akivaizdžiai piršo nuomonę, kas aš esu per daug užsispyrus. Jei iš tikrųjų, tai man dabar daug labiau patiktų, jei čia sėdėtų mano vaikinas. Aš nejuokauju. Ir kaip tik dabar, kai jau buvau netekus vilties, jog tai dar įmanoma, tylutėliai prasivėrė palatos durys ir prieš mano akis išniro Pauliaus veidas.

- Dievas yra,- tyliai sumurmėjau sau po nosimi, kai tiedu atsisveikino ir likau su tuo, su kuo norėjau likti,- sakei, kad šiandien nebeateisi…

- Lyg tai būtų taip super lengva,- atsisėdo ant kėdės ir pasilenkęs prie manęs arčiausiai, kaip įmanoma, žiūrėjo į mano akis. Tą akimirką pajutau kažką keisto. Kažką, ką galėjau įvardinti, kaip pasitikėjimą tuo žmogumi.

- Sakyčiau, be tavęs čia per daug sunkus oras. Ir kiti žmonės kažkokie nelogiški,- dėsčiau raukydamasi ir prisimindama Norbertą bei devyniasdešimtmetę budinčią seselę.

- O, taip. Mano draugas niekada nemokėjo būti logiškas,- nusijuokė, pralinksmindamas ir mane. Palata dabar jau neatrodė pati prasčiausia vieta gyventi.

- Gerai… Tai galbūt tu pabūsi logiškas ir atsakysi man į vieną klausimą?- jo akys klausimo nelaukė, nes jis žinojo, ko aš norėsiu. Ir tai nebuvo telepatija. Juk jis buvo vienas iš logiškųjų.- Kas man atsitiko per tą avariją ir kodėl niekas man to nenori pasakyti?

………………………………………………………………………

Niekada anksčiau nepastebėjau, kad žodis devyniasdešimtmetė yra toks ilgas.

P.S. lauksiu komentarų ir nykščių. Tų pačių priežasčių, dėl kurių vis dar rašau, ir tų pačių, už kurias labai labai dėkoju! :))

Ką, po galais, reiškia šitos akimirkos? Kas, po velniais, yra šitas žmogus? Ir kodėl net dabar, kai nieko neatsimenu, aš jaučiu ko gero tą patį, kaip teigia, kad jaučiau prieš tai? Jis galėjo meluoti, žinau, bet aš pasiklioviau tik savimi. O mano vidus sakė, kad tikriausiai tai tiesa.

Aš tikriausiai dabar nebesišypsočiau, jei būčiau protingas, mąstantis individas. Bet apie tai negalėjo būti nei kalbos - juk vos prieš keliolika minučių aš grįžau gyventi. Kaip paaiškėjo, gyventi toliau.

-Džiaugiuosi, kad turėsime progą susipažinti artimiau, taip?- pasiūliau. Juk šiaip ar taip - jis kol kas vienintelis žmogus, kurį pažįstu. Bent šiek tiek.

Šypsena, rodės, niekada nedings nuo mūsų veidų. Buvau laiminga, ką čia bepridursi.

- Na…- jis susimąstė, bet galėjau numanyti, kad čia buvo tik vaidyba,-… būtų ne tragiška.

- Tai ir puiku,- užtvirtinau ir pajutus, kad miegas pradeda mane užvaldyti mandagiai atšiprašiau už nieką ir, išsiaiškinus situaciją, vaikinas atsistojo ir pradėjo žengti link palatos durų, kai aš jį sustabdžiau,- palauk, pasakyk, koks tavo vardas?

Jis atsisuko, pažvelgė man tiesiai į akis ir atsakė:

- Paulius,- ir vėl apsisukęs nužingsniavo link durų, jas atidarė ir dingo. Aš, tuo tarpu, užsisukau į lango pusę ir apie nieką negalvodama užmigau.

…………………………………………………….

Saulės spinduliai mane pažadino švitindami man tiesiai į akis. Jaučiau, kad kažko man trūksta. Kažko, kas būdavo kiekvieną rytą ir aš to taip nemėgdavau. Tik nežinojau, kas tai.

Skaudėjo ranką ir abi kojas. “Avarija”, pagalvojau. Negi anksčiau buvau tokia nepastabi, kad net sugebėjau ten pakliūti? Galai žino.

Prasivėrė palatos durys ir pro jas įžengė man dar nematyta persona. Vaikinas, jaunas, gana gražių bruožų mėlynakis. Nežinau, ar tai iš tiesų buvo tiesa, bet dar mano kažkiek grįžinėjantis protas man sakė, jog aš jį turėčiau pažinot. Arba bent jau jis mane.

Jis, pamatęs, kad aš jį labai įtariai stebiu, nusišypsojo ir tarė:

- Aš čia vienas pirmųjų, kaip matau. Ar jau pavėlavau, norėdamas prisistatyti kaip tavo vaikinas?

Susiraukiau, bet šypsena palietė ir mano veidą:

- Žiūrint, kas aš buvau praeityje. Nors manau, kad pavėlavai,- bandydama apgailestauti pranešiau. Nežinau, ar aš esu ant tiek iškrypus, kad vėl pagalvočiau, jog ir jis galėtų būti mano vaikinas. Velnias, kas aš tokia buvau, kad visi žmonės, kurie čia lankėsi ir sakėsi, kad mane pažįsta, yra tokie trikdančiai seksualūs?- Tai kas tu toks iš tiesų?

- Kad būtų aiškiau - aš to vaikino, kuris vakar, kaip ir paskutinį šimtą metų, buvo kartu su tavimi, geriausias draugas.- šis draugiškai nusišypsojo. Akyse nebuvo matyti jokiu užslėptų idėjų, už ką aš labai žemai lenkiuosi,- tuoj ateis tavo geriausia draugė.- šiek tiek susiraukė, bet greitai vėl sugrįžo prie savo standartinės išraiškos. Aš linktelėjau ir nusisukau veidu į tą patį langą. Tada, sumąsčiusi, kad turiu to paklausti, ėmiau tai ir padariau:

- Geriausia draugė?

- Taip, tau velniškai sekasi. Nors nepasakyčiau, kad ji yra itin sukalbamas žmogus.- jo akys ramiai stebėjo mano reakcijas, ir man susivokus paklausti, iš kur jis ją pažįsta, šio akys sublizgo, ir net nespėjus pradėti sakinio aš jau žinojau.- Iveta yra mano mergina. Ir taip, mes abu žinom, kad nei tau, nei Pauliui nepatiko mūsų taikymaisi. Bet viską sužinosi su laiku. Be to, manau, kad rizikuoju sugadinti tau visą įdomumą,- linktelėjau ir nusišypsojau. Šitas gyvenimas, kurį iki šiol žinojau nebuvo tragedija ir aš galėjau/privalėjau į jį įsilieti. Su mielu noru.

…………………………..

Po dešimties minučių į palatą atkaukšėjo mergina. Šviesiaplaukė, žaliaakė, plačios šypsenos (kokią, kaip matau turėjo visi ateinantys) savininkė. Kaip supratau, toji Iveta. Mano geriausia draugė, kad ir kaip beviltiškai dabar tai beskambėtų. Ji buvo apsirengusi juoda, odine striuke, kurią šiek tiek pagyvino marga plona skarelė, tamsiai mėlynais džinsais, apsiavusi juodus aukštakulnius ir plaukus susirišusi į arklio uodegą. Vos įžengus ji puolė ant manęs, lyg mes būtume nesimatę šimtą metų.

Aš šypsojausi. Pastaruoju metu tik tą ir dariau. Nebejaučiau žandų, bet ne tame buvo esmė. Svarbiausia buvo, kad žinojau, jog nesu viena. Turiu draugų, turiu netgi vaikiną, kas yra labai malonu, nes, pripažinkit, ne kiekvienai pasitaiko proga vos nubudus suvokti, jog gyvenimas yra toks suknistai nuostabus.

Ir aš sau pavydžiu. Ne dėl to, kad nubudau. Pavydžiu sau to, dėl ko nubudau.

………………………………………

Žmonės, varot į neviltį.

Norėčiau, kad šį kartą mano svajonė išsipildytų ir pagaliau sulaukčiau kokių nors komentarų. Esu optimistė, todėl vis dar lauksiu ;))

Trečia diena kaip sėdžiu toje palatoje. Nei žvilgsnio, nei judesio, kuris būtų sukeltas ne kvėpavimo, nei tos gyvybės. Jaučiau, kad šie žodžiai labiau tiktų apibūdinti mane, nei ją. Būčiau atidavęs savo gyvybę, jei tik ji dabar atsimerktų ir pažintų mane.

Gydytojo žodžiai be perstojo skambėjo mano galvoje: “Ji pabus, tačiau nieko neatsimins. Nepažins net artimųjų.” Bet netikėjau. Šita mergaitė, gulinti čia, ji negalėtų pamiršti. Juk tai neįmanoma. Nenorėjau tuo tikėti.

Į palatą įžengė Robertas. Iškart atsisuko į mane, pašnairavo ir net nesistengdamas nuo kažko slėptis, ar vaidinti, kad jam nerūpi, pradėjo varyti mane iš palatos. Atseit, ką aš čia veikiu, kad jis yra jos sužadėtinis, kas buvo visiška netiesa, kad aš čia išvis ne prie ko, ir dar kažką, kas skambėjo ne mažiau kvailai, nei paskutinis šimtas pastarųjų teiginių. Nekreipiau dėmesio nė į vieną iš jų. man nerūpėjo, ką jis pasakys, ar ką galvoja. Jis idiotas ir jos nevertas. Tai aš žinojau net geriau, nei savo vardą.

Pro palatos duris įžengė seselė, neva tai apžiūrai, ir mes abu turėjome išeiti. Vos uždarius baltas, švarą vaizduojančias duris, Robertas puolė ant manęs, šįkart savo teiginius bandydamas patvirtinti agresijos priepuoliu. Buvau toks suknistai susinervinęs, kad nebegalėjau iškęsti. Kai tas avinas kibo man į atlapus ir pradėjo įtaigiai aiškinti apie kažkokias jo užimamas pozicijas, vožiau iš kumščio jam į veidą ir šis atšokęs krito žemėn. Jaučiau nedidelį palengvėjimą, kai šiam atsistojus vėl trenkiau jam ir jis nuskriejo ir atsitrenkė nugara į laukiamojo suolą.

- Pozicija, kurią tu nuo šiol užimsi, bus dantų rinkimas,- tariau paskutinius žodžius ir pamačiau iš toli atskubančią Ivetą. Ji buvo susirupinus, tačiau dar nematė mūsų. Iš palatos išėjo seselė, kuri pažvelgė į Robertą, tada į mane ir nenorėdama į tai veltis, spruko tolyn. Iveta, pamačiusi Robertą gulintį ant žemės kruvinu veidu, aiktelėjo:

- Kas čia vyksta?- baikščiu balsu paklausė. Pažvelgiau į ją nekeisdamas išraiškos, ir supratęs, kad jai daugiau klausimų nebekils, grįžau į palatą.

Simona vis dar gulėjo. Pasilenkiau prie jos ir tikėdamas, kad ji mane girdi, tariau:

-Niekada niekam tavęs neatiduosiu, girdi? Niekam kitam tu nepriklausysi.

……………………………………………………………

Pirmadienio vakaras. Lauke tamsu, tikriausiai žmonės jau gatvėmis nevaikšto. Per vėlu, ir žinau, kad lankymo valandos jau baigėsi, bet jokie laiko limitai man negaliojo. Galėjau be perstojo čia būti, juk žinojau, kad kažkada ji prabus. Milijonas valandų, net tiek man nebūtų ilgai. Per ilgai.

Gražiausias sapnas virsta realybe. Žinojau, kad nesapnuoju. Jos akys po truputį atsimerkė, o galiausiai užtikę mano veidą dar labiau išsiplėtė. Neturėjau žodžių, džiaugsmas iš vidaus užvaldė mane.

- Atpažįsti mane?- nusišypsojau pirmą kartą per šias kelias dienas. Pagaliau suradau tam tikrą progą. Ji kiek pagalvojo, prisimerkė ir tyliai, kiek užkimusiu balsu tarė:

- Ne,- rodos, kažkiek pati nusiminė,- bet, velnias, kaip norėčiau,- staiga nuraudo, supratus savo žodžius. Taip, juk jai aš dabar buvau tik nepažįstamasis, kažkodėl sėdintis šalia jos, neaiškioj vietoj,- kur aš?

- Ligoninėj,- trumpai tariau, nežinodamas, ar jai pasakoti, kas iš tikrųjų atsitiko. Simona pažiūrėjo į mane kiek sutrikusiu, bet klausiančiu žvilgsniu. Supratau, kad pasakoti teks,- tave partrenkė automobilis ir… na, todėl dabar nežinai, kas aš.

- Siaube…- užsimerkė ir suėmė savo kaktą viena ranka. Tada atsisuko į mane ir atsiduso,- tikiuosi, kad tu nesi mano brolis?

Jei tikėjausi kažko, dabar jau nebegalėjau skųstis. Velnias, dar niekad nebuvo taip, kad vos nubudęs žmogus man iš karto siųstų tokius signalus. Kvailystė. Bet maloni kvailystė.

- Dėkui Dievui, ne,- nuoširdžiai nusijuokiau, o ji nusišypsojo. Tai buvo taip gražu ir… taip išsiilgta. Kelias akimirkas žvelgėm vienas kitam į akis, vis dar su tomis pačiomis šypsenomis veiduose, neslėpdami emocijų. Nors ji ir buvo kiek išblyškusi, primigusi, bet šypsena teikė viltį. Jos akys tikino, jog viskas bus gerai, nors net nežinojo, ar dabar iš tiesų yra taip labai blogai.

Aš džiaugiausi, ta proga, jog ji dar čia. Jog neišėjo ir nepaliko manęs vieno. Nežinau, ar būčiau iškentėjęs, nes be jos gyvenimas buvo absoliuti mėšlo krūva, nieko vertas laiko tarpas, kurio niekaip neįmanoma užpildyti.

- Nujaučiau, kad čia bus geriau, nei ten,- vis dar šypsojosi Simona. Tada atsiduso ir toliau tęsė,- Pasakyk, kas tu?- pavargusios akys žibėjo. Vėl abejojau, ar verta sakyti, nenorėjau, kad ji per daug apkrautų smegenis nauja informacija. Bet daugiau neiškęsiu. Gal ir savanaudiška, bet ir ji pati to norėjo, taip?

- Aš… Mes…- pradėjau, jausdamasis kaip pirmokas pirmą dieną mokykloje,-… na, tu man patinki, ir aš tau patikau, taigi…- ji nušvito, supratus tai, ką norėjau pasakyti. Ji žiūrėjo į mane taip, kad dabar vienintelė kūno dalis, kurią jutau buvo tik stipriai plakanti širdis. Laiko taip ir nepradėjau jausti, nes jis kartu su manimi nuskendo kažkur tose pilkose, spindinčiose ir kažko laukiančiose akyse.

Sakau ir sakysiu - mano gyvenimas yra lyg meksikiečių serialų kūrėjų šedevras. Viskas taip tobulai suknista, milijonai nelogiškų įvykių ir… vestuvės. Gerai, šitas netinkamas, nebent kalbėtume apie Ernestą. Taip, už dviejų savaičių ten aš stovėsiu pasipuošusi kažkokios spalvos, turbūt gražia suknele ir stebėsiu dar gražesne suknele ir dar gražesne šypsena pasidabinusią nuotaką ir jos jaunikį. Robertą. Kas turbūt irgi yra vienas iš mano likimo pokštų.

……………………………………………………………………

Jis žiūrėjo į mano akis tikrai netikėdamas nei vienu mano žodžiu. Žinau, aš irgi netikėčiau. Ypač, jei būčiau pamačiusi tai, ką pamačiau. Ir kaip yra negerai, kai melas išaiškinamas greičiau nei greitai. Negali dingti, negali pasislėpti, negali padaryti nieko, kad nuramintum kitą žmogų.

- Tu galvoji, kad čia labai įtikima? Bet kokiu atveju, jei jis ir būtų tavo brolis, tai jau būtų iškrypimas,- beveik nusišypsojo pikta šypsena, bet man nebe juokai buvo galvoje. Gerai, ir kas dabar? Prisidirbau ir turėsiu tai išgyvent viena pati.- apsiramink, gerai?- apsisuko ir nuėjo savais keliais. Nesivijau jo. Užteko žemintis. Gana.

Grįžau atgal į aikštelę, kur stovėjo Paulius. Iš jo išraiškos supratau, kad nesėkmių ruožas dar nesiruošia pasibaigti. Aš sustojau, kai buvau dar penki metrai iki jo. Jis žiūrėjo į mane priekaištingu žvilgsniu, o aš tiesiog nebeturėdama jėgų sunėriau rankas ir nusukau akis į šoną.

- Tai vis dar nepasimiršta senos meilės, taip?- papriekaištavo. Nežinojau, kaip dėl meilės, bet buvo kvaila taip šlykščiai pasielgt. Juk aš jį mylėjau anksčiau. Taip ilgai, kad net keista. Iki pat jo, iki pat šito pasipūtėlio, nesuprantančio ir net nenorinčio manęs suprast kvailio, Robertas buvo mano vienintelė didžiausia meilė. Ir niekas, niekas kitas man netrukdė tuo džiaugtis.

- O kažkam pavydas?- bandžiau pajuokauti, kas iš dalies gal ir pasisekė, pralinksmino tik mane.

- Gal tam kažkam nesinori, kad bėgtum aiškintis?- priėjo per du žingsnius arčiau manęs, aš priėjau per tris ir tariau:

- Kaip miela. Nepagalvotum, net, kad galėtum šitaip prisirišt prie vieno žmogaus. Sakyčiau, komplimentas,- žengiau dar du žingsnius pirmyn, jis žengė tris. Du metrai tarp mūsų atrodė, kaip bedugnė, prie kurios artėjome žingsnis po žingsnio.

- Daugiau niekada to nedaryk. Tu žinai, kad  tai ne tu,- pasakė ir abu įžengėme bedugnėn. Toliau, nei toli, bet kartu ir arčiau, nei arti.

…………………………………………………………………

Ėjau namo viena. Paulius turėjo išvažiuoti pas draugą, kurio žmona šįryt pagimdė jų pirmagimė. Faina, kai geriau pagalvoji. Nuostabus tikriausiai tas jausmas, kai žinai, kad kažkas toks mažas nesuprasdamas nieko, vistiek tave myli.

Šypsojausi ir eidama namo dar klausiau muziką. Įvairias dainas, į kurias net nelabai kreipiau dėmesį. Negirdėjau nieko aplink, bet man ir nereikėjo. Oras buvo gražus, paukšteliai čiulbėjo, nors ir tik mano galvoje, nuotaika buvo gera ir nieko daugiau nereikėjo.

Šviesoforas plieskė žaliai, todėl pradėjau žengti gatve. Rodės nieko, nieko blogo negali atsitikti. Tik staiga viduryje gatvės pajutau stiprų skausmą pilve. Nežinojau, kas man atsitiko, nenutuokiau nieko, nes skausmas užtemdė viską. Sukniubau tiesiog viduryje gatvės, kai tuo tarpu išgirdau stabdančios mašinos garsą, tada jaučiau kaip esu nusviedžiama kažkur, ir pajutusi nežmonišką skausmą ant rankos daugiau nemačiau nieko.

………………………………………………………

Čia nieko nebuvo. Nei tunelio, nei laiko, nei erdvės. Nebuvo žmonių, nebuvo garsų. Nebejaučiau jokio skaumo, nepažinojau savęs. Kur aš? Kas mane čia įleido? Kodėl aš čia?

Tolumoje kažkas pradėjo baltuoti. Pradėjau judėti link šviesos šaltinio, bet jis nei kiek neartėjo. Ėjau, nepasiduodama, turėdama vilties jį pasiekti, bet šis buvo stipresnis už mane. Norėčiau iš čia dingti. Man čia nepatiko. Čia nėra nieko, nieko, ko aš norėčiau. Susiėmiau už galvos. Nors jos nejaučiau, kaip ir rankų, man nebeliko visiškai daugiau nieko. Aš noriu iš čia išeiti.

Bet gal taip ir turi būti? Juk vieni ateina, o kiti išeina. Gal. Nors tikriausiai geriau pragare,  nei čia. Net tas nežmoniškas skausmas, geriau už tuštumą. Geriau žinoti, kad yra blogai, nei nežinoti nieko. Geriau…

………………………………………………………

- Kas jai yra? Kas atsitiko? Ar atsakysit kas nors?- užsipuliau daktarą ir seselę, nes šie stovėjo akmeniniais veidais ir tylėjo. Tylėjo, ko aš negalėjau pakęsti. Man geriau jau buvo žinoti, kad kažkas blogai ir dar galima kažką padaryti, nei nežinoti nieko. Juk geriau…

-Gerų naujienų tikrai nepasakysime,- prabilo seselę, kad ją kur galai.

- Tai pasakykit, nors bet kokias,- rėkiau ant jos, bandydamas paraginti.

- Jai koma, ir… ir…- rodos susinervino, nežinau, bet tą akimirką jau bijojau visko. Medicinoje nenusimaniau nieko, tačiau žinojau, kad nieko gero nebus. Žinojau, bet gal dabar bus viskas ne taip?- ir ji… jūs netekot kūdikio,- kokio dar suknisto kūdikio? Negi ji… velnias.

- Kūdikio?- nenorėjau patikėti, kad šiandien ir šis mano gyvenimas griūna antrą kartą taip pat. Taip pat, kaip ir prieš penkerius metus. Tuomet, kai draugavau su tokia mergina. Leila. Mylėjome vienas kitą nuo septintos klasės, tuomet ji laukėsi ir… vieną dieną nusprendė skristi pas savo tėvus į Ispaniją. Tądien aš nujaučiau kažką negero, bet ji mane ramino ir sakė, kad greitai pasimatysim. Netikėjau ja. Ir lėktuvas, skraidinęs ją ir dar penkiasdešimt keturis žmones, sugedo ore ir sudužo. Visi ten buvę keleiviai žuvo. Tądien žuvo ir pusė manęs.

Ir štai šiandien, kai jau vėl spėjau patikėti, kad viskas gali būti gerai, įvyko tai. Norėjau būti ten vietoj jos. Geriau jau aš visa tai kentėčiau, nei stovėčiau sveikas gyvas ir mąstyčiau apie tai. Ne ji turėjo ten būti. Ne ji.

Seselė nuleido akis ir pareiškusi užuojautą nužingsniavo su daktaru tolyn. Turėjau milijonus klausimų, bet nežinojau, kaip juos užduoti. Juk viskas nesibaigs čia. Taip būtų visiškai neteisinga, nei mano, nei kitų atžvilgiu. Koridoriumi atskubėjo ir Iveta su Norbertu. Iveta buvo apsiverkusi, rodėsi, kad pati ilgai netrauks, o Norbertas stengėsi ją palaikyti. Jie atsisėdo šalia manęs. Mergina žarstė klausimus į kuriuos atsakymų neturėjau, nes nenorėjau apie tai galvoti. Mano vidus sakė, kad viskas bus gerai, pats nelabai tuo tikėjau, bet norėjau. Taip buvo bent šiek tiek lengviau.

………………………………………………………………………………….

Dairiausi aplink, šviesa buvo netoli, bet ją peržengus nieko neįvykdavo. Likdavau ten pat, kur buvau, tik prieš mane atsirasdavo dvejos durys. Identiškos, rudos, tradicinės durys. Stovėjau čia ilgai, nežinodama, ką pasirinkti. Širdis stipriai plakė. Bijojau, bent jau būčiau bijojus, jei būčiau galėjus tai pajusti. Žengiau prie dešiniųjų durų ir jas atidariau. Nusišypsojau, nes žinojau. Tai buvo teisingas pasirinkimas.

…………………………………………………………………………………

Ech, žiauru, bet čia jau mano toks stilius.

Laukiu nykštukų ir komentarų, už ką labai labai dėkoju visiem [iš anksto] ;)

Kiekvienąkart rašant savo dienoraštį aš galvodavau, kad tai, kas yra pradžioje yra tolimesnio turinio esmė. Ir tai nepriklausė nuo to, kaip daug parašydavau ir apie ką tai būdavo. Gyvenimas ir jo dienos yra nežinomos. Joms nesugalvosi ir nepritaikysi kažko apie ką ilgai mąstei. Tai ne pasaka, nors kartais ir tuo mes tikim. Nesuprantam, bet gal ir nenorim.

………………………………………………………..

Mėgau suprasti, kad pasirinkti niekada nėra sunku, jei kliauniesi tik tuo, ko trokšti. Nekenčiau tik savęs, už tai, kad švaistau laiką nereikalingai. Mano didžioji gyvenimo dalis ir taip buvo visiškas nonsensas net ir man pačiai, tai kam dar apsimest, kad nesuprantu akivaizdžių dalykų?

Dvi susidomėjusios, ne visai didelės, rudos akys žiūrėjo į mano akis iš viršaus. Tvirta ranka spaudė prie kūno, o vidus buvo tik čia ir tik su manim. Žinojau, kad tokiai “romantikei” kaip aš, galėjo pagalbos ranką ištiesti tik milijonai perskaitytų romanų ir peržiūrėti romantiniai filmai. Kitu atveju, aš dabar tikriausiai stovėčiau prie mikrobangės ir sėkmingai laukčiau, kol suspragės paskutiniai “Forever Alone” spragėsiai iš maišelio, ir ilgesingai skaičiuočiau nykstantį laiką.

- O tau nesvarbu, ką dabar gali galvoti tavo Nevataisužadėtinis?- Stipriai tikėdamas, kad aš atsakysiu teigiamai, šis pasiteiravo. Taip, dabar man buvo nesvarbu beveik niekas. Juk jau buvau beveik dabartistė.

- jei man rūpėtų iš tiesų, tai tavęs čia nebūtų nei kvapo,- patikinau. Ir tikriausiai labiau save, nei jį.

- Žinai, visai malonu girdėt.- Nusišypsojo ir pažiūrėjo man į akis. Tada dar nežinojau, kas bus.

………………………………………………….

Po dviejų savaičių. Penktadienis.

Jau vaikštau abiejom kojom! Taip, tai mano pastarųjų dienų laimėjimas, nuo tos akimirkos šypsausi ir be progos. Kadangi esu vis dar “nedarbinga”, kiekvieną dieną susitinku su Robertu. Taip, tai yra vienos smagiausių akimirkų mano gyvenime, tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad mes - tik draugai. Jam to dar nesakiau, juk jis dėl manęs stengėsi gal labiau, nei seneliai dėl savo anūkų, ar tikri mylimieji dėl vienas kito.

Kadangi daugiau katastrofų, kurias galėčiau ypatingai sureikšminti, neįvyko, tai aš ir toliau beveik slapta susitikinėjau su Pauliumi. Kiekviena mūsų akimirka buvo pusiau juokas, pusiau kažkas rimtesnio. žinojau, kad aš tik tempiu laiką, panašiai, kaip tą daro meksikietiškų serialų kūrėjai, bet kadangi pastarieji man irgi kažkiek patiko, tai tik slaptai pavogsiu išgalvotas situacijas.

Pavasaris stipriai trenkė man per galvą. Jeigu anksčiau dar sugebėdavau kažkiek protingiau ir atsakingiau elgtis ir priiminėti bent jau 1 iš 5 sprendimų puikiai, apie savo dabartį to paties pasakyti negalėjau. Bet pagaliau nebambėjau dėl blogo gyvenimo, ar dėl to, kad kažkam nepatikau. Man svarbu tik tai, kad mano gyvenimas pasikeitė. Ir tai ne kažko įtaka. Jei nebūčiau to pati norėjus, dar vis kramsnočiau tuos nuostabius “Forever Alone” spragėsius ir stebėčiau “Aikštingosios Albertos” penki šimtai aštuntąją seriją.

……………………………………………………

Mano namai. Virtuvė. Žmonių vienetas, abu dešiniaisiais šonais glaudžiasi prie medinio stalo. Šaldytuvas groja maršus, bet to beveik negirdėti. Mergina aiškina vaikinui, vaikinas merginai, bet abu vistiek nesusitaria. Pati ginčo tema yra daugiau mažiau beviltiška, ne vien dėl to, kad vaikinui rūpėjo ne įrodyti, kad yra teisus, bet neigti viską vien tam, kad kuo ilgiau girdėtų merginos vis tai pakylantį, tai pažemėjantį balsą ir pajaustų su kiekvienu žodžiu vis giliau į jo krūtinę bedamą pirštuką. O štai pastarąjai tai buvo svarbu. Ir kaip nebus, kai taip akivaizdžiai į akis rėžiamas melas. Ji? Nesugebėtų jo aplošti? Klausykit, juk tai absurdas… Šešeri metai praleisti krepšinio aikštelėje nėra juokas, juk taip?

Ir taip, man visai nejuokinga, nes ta mergina ir buvau aš. Ir tas įsiliepsnojęs ginčas patapo į kvietimą, bet tai jau nebuvo taip keista, nes mano būsimasis oponentas tikrai būtų nuostabus reklamų kūrėjas - iš nereikšmingiausio sakinio galėjo sukurti labiausiai viliojantį kvietimą visame suknistai kūrybingame pasaulyje.

Taigi, praėjo vos pusvalandis, o mes jau buvome pradėję įrodinėti savo tiesas viename iš netolimų kiemų. Rimtumas iš mano pusės, prieš pakvailiojimus iš jo pusės ir jau po neilgų dvidešimties minučių aš triumfavau:

- Matai? O ką aš tau sakiau?- juokiausi tam nevykėliui į veidą. Pati jau buvau atsileidus ir savim net per daug stipriai pasitikėjau, bet tai nebuvo svarbiausia. Ko gero.

- Tikrai? Prie tavęs aš niekada negaliu susikaupti ir pralaimėjau tik dėl to. Negi ne?- nenusileido Paulius. Teisinasi, žinoma, o kas belieka? Vienintelis dalykas, kurį tądien dar turėjau pripažinti tai tai, kad jis buvo nepralenkiamas kitoje srityje, ką aš jau esu turbūt ne kartą minėjus.-Patikėčiau tavimi, jei tu nugalėtum save ir pagaliau nuvažiuotum pas tą nevykėlį ir pasakytum jam viską.

- Kai tu perlipsi per save ir nustosi mane bereikalingai įžeidinėt,- vis dar šypsodamasi “pagrąsinau”,- va tada jis viską žinos. O kol kas rinkis pralaimėjimo ašaras nuo grindinio,- patenkinta savimi tariau, bet viduje nejaučiau net nieko panašaus, ką jaustų tai rimtai pasakiusi mergina. Aš negalėjau. Vaikinas bedė pirštu į mane ir neleisdamas man ilgiau suvaidinti “kiečiausią” paną Žemėje, tarė:

- Tu esi tik eilinė bailė, patikėk manim, o per save aš neperlipsiu niekada,- pabrėžė paskutinį žodį, o aš užsimojau ir nevisai stipriai kepštelėjus jam į ranką,  pasileidau nuo jo bėgti. Šis neatsiliko ir greitai mane sugavęs užsikelė mane ant savo rankų ir vienąkart persukęs ore paguldė ant sausos žolės. Muisčiausi ir bandžiau dengtis, bet čia nebuvo tas žaidimas, kurį aš sugebėčiau laimėti. O aš ir nenorėjau.

Staiga pasigirdo plojimai. Pažiūrėjau, tačiau nei Paulius, nei aš neplojome. Pasisukus į šoną pamačiau, kas tą veiksmą atliko. Užsimerkiau ir tyliai, bet riebiai nusikeikiau. Tai buvo Robertas.

- Nuostabu, tikrai nesitikėjau,- sarkastiškai pareiškė. Nors koks čia pareiškimas… Ką jis reiškė? Nieko, tik…- mano būsima sužadėtinė įrodinėja man savo ištikimybę!

- Klausyk, kas čia per sarkazmas?- truputį supykau dėl jo tono ir žodžių. Šis pažiūrėjo į mane, kaip pažiūri vaikinai į tas merginas, kurios kažkuo labai smarkiai prasikalto. Ir pradėjo žengti į tolį,- ei, palauk.- atsistojau ir pradėjau jį vytis.

- Dar dabar pasakyk, kad nori man kažką paaiškint.- susinervinęs rėkė.

- Klausyk, palauk, paklausyk tik,- šaukiau jį besivydama. Pamiršau, kas ir su kuo esu šiuo metu - nuostabus jausmas. Robertas sustojo ir atsisuko į mane,- tu visiškai ne taip viską supratai. Jis…-dairiausi į visas pusės, norėdama surasti kokį nors pasiteisinimą. Ir kaip tik tada mano akiratyje pasirodė du maži berniukai,- Jis…- užsimerkiau ir jau šiek tiek susikaupus atsimerkiau,-… jis mano brolis.

Šypsena. Tai toks dalykas, kurio lauki visą gyvenimą. Ir tai taip laikina, kad po ilgo laukimo pagaliau jos sulaukus, nesinori vėl susiraukti. Tie žmonės, kurie nori, kad nusišypsotum vadinami draugais. Jie taip pat, kaip ir šypsena - visą gyvenimą lauki, bet jie tokie laikini…

………………………………………………………..

Kiek ilgai aš laukiau šitos akimirkos… Kiek daug aš apie tai galvojau… Kaip stipriai tikėjau, kad tai įvyks, ir visos mano svajonės buvo tik apie tai. Svajonė išsipildė, o aš mintyse pilstau iš tuščio į kiaurą, kaltindama save ir aplinkinius, kad esu per daug inoringa.

Klausimas kodėl su manimi dabar dieną ir naktį, lyg koks pliušinis meškiukas mielai mergaitei. Aš nežinojau nieko ir tuo pačiu neapkroviau smegenų nereikalingomis idėjomis.

- O manęs netenkina tas atsakymas,- susiraukė Robertas. Na, netenkina klausimas, netenkins ir… ša, nenusišnekėk, smegenine.

- Susitaikyk arba susidegink,- tariau šaltokai, tačiau su šypsena veide. Dabar, kai milijonai minčių sukosi mano galvoje, ir aš greitu metu turėjau apsispręsti, stebėjau kiekvieną akimirką, kiekvieną žodį, gestą, raumenėlio patraukimą, ar veido išraišką. Viskas svarbu.

- Koks agresyvumas. Aš jau visiškai nesigailiu ir nesigailėjau savo pasirinkimo,- kone sumurkė kandidatas į mano nusvilusią širdį. Jis akivaizdžiai norėjo kažką parodyti. Šitaip stengėsi juk ne be reikalo. Ir vėl situacija atsisuko iš kitos pusės.

- Ir labai gerai,- tarstelėjau, kaip tik tą akimirką pasidarė siaubingai karšta, nes tikslas buvo visai šalia. Ir kai tai įvyko, aš išsigandau. Negi iš tiesų tik… tiek? Kas čia buvo? Kur milijonus naktų sapnuose jaustas jausmas, kur ta laimė, kurią tada jaučiau? Kur?

Aš atsitraukiau, tačiau jaučiausi klaikiai. Tai buvo niekas. Visiškas niekas, lyginant su…

- Neskubėk. Man nepatinka greitis, o tai keista, taip?- paslaptingai ir rimtai paklausiau. Pagavau save betobulėjančią atsispyrimo srityje. Tai nėra taip sunku, kaip gali atrodyti. Tiesiog nekreipi dėmesio į svajones, pakilimus ir nusileidimus ir… tai jau šis tas.- Turiu greitu metu atsidurt pas Ernestą, nuveši?

- Žinoma, varom,- vėl žibėdamas atsakė. Nors dabar ir nebuvo prasmės tame žibėjime, aš buvau apsisprendus.

………………………………………..

Mudu atsisveikinome ir aš liptu užkilau pas savo bendradarbę. Buvo apie pirma valanda dienos, tačiau šioji jau buvo spėjus susitvarkyt reikalus ir ramiausiai, kartu su savo sužadėtiniu žiūrėjo kažkokį savaitgalio filmą. Man užėjus ji nudžiugo, pasiteiravo, kaip jaučiuosi, ir pakvietė išgerti kavos. Taip, susipažinau su Robertu (kokia ironija!), kuris pasirodė visai mielas vaikinas, kaip tik jai, kitaip tariant, nes ji irgi mėgdavo būti nesvietiškai paslaugi ir maloni beveik kiekvienam sutiktam ir jai patinkančiam žmogui.

- Tai kodėl viena atėjai? Ko prašiau?- pagrūmojo pirštu man Erneste, kai pastebėjo, kad aš atėjau be palydos.

- O su kuo turėjau ateit?- nusijuokiau, galvoje turėdama tai, ką turėjau galvoje pastarąsias keletą dienų. Ernė nusišypsojo ir priminė man, kas tai turėtų būti. O aš tik nuleidau visa tai juokais, ir nusukau temą į lankas.

Maždaug visą laiką kalbėjomės apie artėjančias vestuvės, nuobodu nebuvo, veikiau, kaip tik mane ėmė baimė. Kodėl? Cha.. Visiems žinomas dalykas. O laimingi būsimieji jaunavedžiai trioškė apie visas smulkmenas neužsičiaupdami, retsykiais dar leisdami man praverti burną. Įsivažiavus tam pokalbiui, man net buvo pasiūlyta būti viena svarbiausių vestuvių personų - liudininke, tačiau to man atsisakius, jie priėjo bendros išvados, kad verta labiau pasnekėti apie kitas reikšmingas smulkmenas.

……………………………………

Grįžus namo jaučiausi lyg būčiau atidirbus už du. Mane pykino, norėjau miegoti. Tiesiog dabar jau norėjosi ramybės, nes pavargau nuo aplinkos. Įsijungiau televizorių, tačiau net šis nesugebėjo deramai manęs atjungti nuo tikrovės. Rodė romantinius filmus, filmus, kurių gale įvykdavo vestuvės, filmus, kurių pradžioje įvykdavo vestuvės ir t.t. Norėjau nusišaut, bet kadangi neturėjau ginklo, įsisukau į pledą ir užmigau. Velniop viską.

Prabudau devintą valandą vakaro. Mane prikėlė durų skambutis. Greitai atsisėdau ir ne taip greitai nuklibinkščiavau iki durų. Atidarius jas nustebau.

- Sveika, galiu užeiti?- tarė Norbertas, viltingai žiūrėdamas į mano akis.

- Užeik,- įsileidau ji vidun,- Kokiais vėjais, ponas?- dar užmigusiu balsu pasiteiravau. Iš tikrųjų, buvo įdomu šitai sužinoti, visgi, jis čia buvo užėjęs gal tik vieną ar du kartus.- Tik nesakyk, kad dėl Ivetos, nes aš niekuo nepadėsiu.

- O va dėl jos ir norėjau,- nusijuokė. Nevykęs pokštas, sakyčiau. Vis dėl to, draugeliai buvo vienas kito verti. Gal.- Ne, iš tikrųjų. Ji nebuvo pas tave užėjus?

- Nebuvo lyg ir, o ką?

- Matai, mes vakar susipykom ir ji išėjo. Neatsiliepia nei į skambučius, nei į žinutes neatrašo,- susirūpinęs dėstė. Mintyse keiktelėjau, va tai tau ir laimėjimas.

- Nežinau, pabandysiu aš paskambint jai,- kiek išsigandus tariau ir pradėjau rinkti savo geriausios draugės telefono numerį. Dar nespėjus pyptelti nei vieną kartą, išgirdau laiptinėje žingsnius, ir pro neuždarytas pasirodantį pradingusio žmogaus veidą. Ji kiek nustebo, pamačius savo vaikiną pas mane namuose, tačiau greitai viską supratus pradėjo vėl ginčytis su juo. Ginčui pasiekus didžiausias aukštumas, Iveta nervingai atsisveikino su manimi ir pasišalino. Paskui ją nubėgo Norbertas, o aš uždariau savo namų duris ir atsirėmus į jas nugara, nuslydau žemyn, ir jau prisėdus ant grindų ėmiau juoktis. Tiesiog iš tos beviltiškos situacijos.

Skambutis į duris.

- Simona, tu nesukurta ramybei,- tariau pati sau ir vėl, eilinį kartą, atidariau duris. Ir štai čia stovėjo dar ryte matytas žmogus. Nusišypsojau, nes jis vienintelis manęs šiuo metu neerzino.

- Labas,- įžengė į vidų, apkabindamas mane,- kas per pykčiai apačioje?

- Vaikai,- nusijuokiau, taip pat jį apkabindama,- Užeik,- tyliai tarstelėjau ir mudu nuėjome į svetainę.

……………………………………….

Kvailystė būtų tikėti, kad tai, ką pasirinkai iš pirmo karto, bus teisinga. Bet dar didesnė kvailystė yra netikėti.

Netikiu stebuklais ar tuo, kas yra tobula. Tikiu tik tuo, kas tikra. Ko aš noriu ir dėl ko gyvenu. O jei to nežinau? Gyvenu dėl to, dėl ko gyvena mano širdis.

……………………………………………………………………

Negalėjau paneigti, kad tai, kas buvo, nuvo kažkas, į ką kreipiant dėmesį viskas pasikeistų. O tai, kad aš nenorėjau to, galėjo parodyti, kad buvau visiškai neapsisprendus.

Grįžau namo. Atrakinau duris, nurengiau striukę, nusiaviau batus ir pasiėmiau nuo spintelės telefoną. Pamačiau, kad mano būsimas sužadėtinis stipriai dėl manęs per gyveno. Ech, kad jis žinotų. Kad aš žinočiau. Kad mes žinotumėm, kas bus. Buvo. Yra. Išsiunčiau jam žinutę, kad atvažiuotų pas mane už dešimties minučių. MAN to reikėjo.

……………………………………………………………………..

- Sveika,- jis pasisveikino vos įžengęs pro duris. Linktelėjau,- Tai kodėl nepaskambinai? Aš laukiau tavo atsakymo, kas atsitiko?- susirūpinės žėrė klausimus. Apie minėtųjų logiškumą irgi buvo galima diskutuoti, ko gero, iki ryto.

- Nieko. Aš tik nemanau, kad galėčiau sutikti būti žmona to žmogaus, kurio beveik nepažįstu.- rimtai tariau. Šitą frazę, kurią ką tik ištariau, buvau išmokusi iš vieno romantinių filmų. Vėliau herojė, ištarusi šiuos žodžius, įstojo į vienuolyną.- Todėl manau, kad mums reikėtų praleisti šiek tiek daugiau laiko kartu. Taigi, neatmetu pasiūlymo, bet ir nepriimu. Reikia laiko, ir jei tik nori, viskas bus gerai.- Roberto akys sužibėjo, lyg jis būtų išgirdęs kažkokią nuostabią, nerealią mintį. Tada linktelėjo ir laimingai tarė:

- Tuomet aš tavęs nepaleisiu.-vau. Tai buvo… tarkim, kad panašiai jaučiausi, kai pamačiau tą žiedą. Jis manęs nepaleis? Norėčiau pamatyt, kaip tai atrodo…

- Žiūrėk tu man,- nusišypsojusi tariau ir mudu nuėjome į mano kambarį, tik dabar kažkodėl manęs jau nebeviliojo ta odinė sofa.

**********************************************************

Būna dienų, kai nenori kalbėti vien todėl, kad atrodo, jog nuo bet kokio veiksmo gali pabusti iš to sapno. Vėl į tą šaltį, į ten, kur visi garantuotai tave atmes, nurašys. Į ten, kur nėra draugų. Į ten, kur nėra manęs. Į realų gyvenimą.

Kadangi buvau iš prigimties nelabai pavydus žmogus, pamatęs Roberto mašiną, įvažiuojančią į Simonos namų kiemą aš visai nesupykus. Tuomet aš tik nusijuokiau ir tariau viduje: “Būsimas nurašytasis”.

Atrakinau duris. Namai nebuvo tušti, nors ir kaip to norėjau. Tiedu tikriausiai dabar sėdės kambaryje arba virtuvėje ir kalbės apie savo “bendrą ateitį”. iš to išplaukia išvada, kad aš pažįstu per daug nesveikų ir neadekvačiai vertinančių tikrovę žmonių.

Pasiėmiau telefoną ir greitai parašiau žinutę. Ji buvo skirta žmogui, kurį paskutinį kartą mačiau prieš maždaug valandą, o žinutės turinys buvo sudarytas tik iš kelių žodžių: “Ką sužadėtinė?”

Po nepilnų dviejų minučių gavau atsakymą: “Geriu kavą su sužadėtiniu. Any questions?”

Nusišypsojau ir pradėjau rašyti atsakymą: “Tavo meilužis tavęs pasiilgo. Any questions?”

Sekančią žinutę gavau dar greičiau nei pirmąją gautą iš jos ir tai suprantama, nes jos turinys buvo trumpesnis nei trumpas, bet ne ką mažiau informatyvus: “Aww”.

Padėjau telefoną į šoną ir susirinkęs reikalingus daiktus nuėjau į garažą. Home sweet home…

**************************************************

Robertas pasakojo man savo biografiją, kuri mane labiau domino ne savo turiniu, bet tuo, kam ji priklausė. Taip, aš sužinojau, kad turiu reikalą su turtingu žmogumi. Neva tai jo tėvai verslininkai, jo seneliai verslininkai, o proseneliai jau nusivertę. Maždaug taip.

Ir neskaitant to, kad tikrai ne taip mes turėtume pažindintis, bent jau nebuvau pratus taip pažindintis, man patiko. Tik buvo keista po tų visų lyriškumų sugrįžt į buitį. Tai buvo tai, kas man nepatiko. Bet gal tai mane ir traukia? Praėjus maždaug valandai nuo pokalbio pradžios Robertas nuėjo apžiūrėti mano namų interjero. Juokauju. Išėjo į vieną iš mano namų patalpų, kur paprastai ilgai neužtrunkama. Kaip tik tada į telefoną gauvau žinutę nuo Pauliaus: “Ką sužadėtinė?”

Žinojau, ką jis turi galvoje, todėl nusišypsojau ir atrašiau: “Geriu kavą su sužadėtiniu. Any questions?”

Išsiunčiau ir greitai gavau atsakymą: “Tavo meilužis tavęs pasiilgo. Any questions?”

Ko gero, sėkmingai išraudau, o viduje pajaučiau kažką tokio, kas privertė mane dar plačiau išsišiepti. Gerai, kad Robertas per ilgai užtruko tualete. Nieko nelaukus suspaudžiau du mygtukus tris kart ir išsiunčiau: “Aww”.

- Kodėl tokia laiminga, tamsta?- ausis pasiekė tobulas balsas. Viduje nusikeikiau, bet veido išraiškos nekeičiau.

- Ernesta rašo, bet jos nežinai. Ji mano bendradarbė, greitu metu, tiksliau, už mėnesio, tuoksis,- ištarus paskutinį žodį susinervinau, nes iškart iškilo sąsajos.

- O galbūt ir tą pačią dieną kaip ir tu? Mes?- pasitaisė. Nusukau galvą nuo jo. Kodėl aš abejoju? Kas man yra? Jus tai jis, mano svajonių vaikinas. Jis mane myli, man jis patinka, juk visada planavau mūsų vestuves… Simona, atsipeikėk ir sugrįžk į realų gyvenimą - tai tiesa, o tu vėl klejoji.

- Pažiūrėsim,- tariau ir skaudama koja pasiremdama nuėjau link jo.- pažiūrėsim.

……………………………………………………………………..

Laukiu komentarų ir nykščių ;)

Kai nebeturi jėgų, bet jau nebenori nuo nieko slėptis. Kai supranti, kad viskas, ką tik padarysi, bus klaida. Tuomet žinai tai. Tik tai, kad nori, jog laikas sustotų.

Niekada gyvenime nieko nesirinkau. Nesirinkau, nes niekada neturėjau iš ko rinktis, neturėjau nei dviejų draugių, nei draugų, niekada  nereikėjo daug mąstyti apie tai. Visada viskas buvo aišku ir tikslu. Nesvarbu, kuo tai baigdavosi.

Neturėjau daug bėdų, nes niekada nelįsdavau į ten, kur gali būti pavojinga. Nenudegiau, nes nebuvo dėl ko.

Bet jau šiandien viskas kitaip. Šiandien noriu, kad laikas pagaliau sustotų ir vėl nereikėtų galvoti apie tai, kas yra geriau, kas blogiau.

…………………………………………………..

Nėra ir nebuvo nieko tokio, dėl ko dabar nesigailėčiau. Žinojau, kad tai man ne į sveikatą, bet niekas nesutiko manęs parvežti, o pareit buvo per toli. Vienintelis dalykas, kurį galėjau padaryt, tai sėdėt ir saviįtaigos būdu save įtikint, kad čia viskas aukštam lygyje.

Sėdėjau antram aukšte, ant nenusivylusio šių namų šeimininko lovos ir įsivaizdavau, kad viskas “čiki”. Šalia sėdėjęs vaikinas vartė akis, ko gero, taip pat bandydamas kažkokiu būdu save nuramint, nes iš kito kambario vėl girdėjosi šūksniai, pykčio proveržio sukelti riksmai ir taikos krislelis. Taip, kažkas panašaus.

- Davai, kertam, kad šiandien jie nesusitaikys,- sarkastiškai pasakė Paulius. Šyptelėjau su garsu:

- Kertam, o aš sakau, kad susitaikys.

- Negąsdink gerai?- beveik paklaikusia veido išraiška pažiūrėjo jis į mane.- po to man sapnuojasi košmarai.

- Tau ir be jų šiąnakt sapnuosis košmarai,- tariau, turėdama omenyje save. Susiklosčius šiai situacijai, aš negalėjau paleisti iš rankų tos progos. Pagaliau, juk kažkada turi ateiti ir mano valanda, šitas žaidimas negalėjo būti tik į vienus vartus.

- Patikėk, intriguoja,- kipšiškai nusišypsojo ir tik dabar supratau, ką pasakiau. Velnias. Už sienos pasigirdo kažkas panašaus į “atsiprašau” seansą.

-Girdi? GIRDI?- nutraukiau temą triumfuodama. Vaikinas sumurmėjo “tai nesąžininga” ir prasidėjo toks “mini mūšis”. Kadangi šioje kovoje mes nebuvom lygūs, turėjo laimėti jis, bet aš nepasidaviau. Pagalvės skraidė į šonus ir po trumpo laiko visa lova buvo sutaršyta lyg po pasaulinio karo. Kojos nejaučiau, bet tai buvo niekis, nes naujčiau absoliučiai viso savo kūno.- vis tiek aš laimėjau.- manyje šokinėjęs velnias dabar triumfavo. Taip, ir jis.

- Gerai.. o pala, iš ko mes lažinomės?- suktai paklausė. Tiksliai. Mano vidaus velniukas jau pradėjo rinkti daiktus kelionei iš manęs.- gal dabar jau bus koks nors paguodos prizas?

- Taip, tai kelionė į sekantį kambarį,- vėl užsikabinau už kažko. Buvau beveik savimi patenkinta, bet, žinant save ir savo sugebėjimus bei sėkmės bei laimės kiekį, tai negalėjo tęstis ilgai.Kažkodėl užsimaniau namų. Taip, kaip mažas vaikas ar nuo pamokų pavargęs paauglys. Bet namai buvo per daug toli, o tas vaikinas per daug arti, kad mano nesantūrus vidus leistų man dingti. Tikriausiai jau beveik save įtikinau, kad man čia visai patinka. O ir spektaklis kitame kambaryje buvo pasiekęs kulminaciją. Dar nebuvau tikra, kaip bus su šio kambario kulminacija.

- O aš pasirinkčiau visai kitokį variantą,- gražiai nusišypsojo. Tai dar vis kyla klausimų dėl kulminacijos? Nusiraminu ir atsipalaiduoju. Galvosiu rytoj.

………………………………………………………………………………..

Vasario 22d. Sekmadienis

Suskamba žadintuvas. Pala pala, žadintuvas? Čia? Užmuškit mane, prašau. Trenkiau delnu per kaktą. Visur tas pats.

Šalia gulėjęs asmuo teikėsi prabusti. Ir šiam net nespėjus susivokti, kad jau nubudo, greitai paliepiau:

- Parvežk mane namo.

- Kaip? A… Nu gerai, tik nesakyk, kad tau kažką tai reikia apmąstyt. Šį tą ir aš kartais suprantu,- ko gero, labai norėdamas suvaidinti supratingą asmenį tarė. Bet man jokie žodžiai dabar neatrodė svarbūs - dabar jau tikrai norėjau namo. Kvaila, išjungti mąstymą būtent tada, kai jis turėtų veikti kaip niekad intensyviai. Protinga, dabar galėsiu artimiausias dienas nervintis. Tiek kad…

Naktį negalvojau apie nieką: nei apie to pasekmes, nei apie tai, ką palikau namuose, nei apie tą, kuris galbūt manęs laukia, o aš… ech, nieko jau nebepakeisiu. Belieka gretintis prie dabartistų arba pažadu išprotėti.

Važiuojant namo, atrodė, kad nešnekėsim. Bet tai nebuvo standartinė situacija ir nebuvom standartiniai žmonės. Todėl…

- Tu nesakyk dabar, kad jautiesi kalta.- … vyko toks mini ginčas, nes aš žinoma, būtinai turėjau užsimint apie Robertą…

- Ne tai, kad visai ne, bet kažkiek. O kaip kažin tu jaustumeisi? Šiktum vaivorykštėm tikriausiai, taip?- rėkiau atgal, nemėgau ironijos, kai ji buvo visiškai ne vietoj ir ne laiku. Po galais, tai tik suknista viena naktis, o aš jaučiuosi lyg būčiau išdavus savo geriausią draugę.

- Tu apie tai nei žinai nei suprasi. Aš tik norėjau, kad viskas būtų gerai, be to, jei pati būtum nesutikus, dabar tikriausiai jau rašytum pareiškimą policijoj,- visai nejuokaudamas užrėkė. Norėjau, kad šita vadinama “kelionė” baigtųsi kuo greičiau. Nemėgau nei to tono, nei to jausmo, kai jis rėkė tokius dalykus man tiesiai į ausį. Taip, aš žinojau, todėl ir jaučiausi taip. Ir aš tikrai nutuokiau daugiau, nei kažkam gali pasirodyti.

- Ačiū, kad parvežei,- išspjoviau paskutinius žodžius, kai privažiavome mano namus ir jau beveik stojausi eiti, nekreipdama dėmesio net į tai, kad jau galėjau šiek tiek paeiti ir pati. Nebuvo jokios priežasties išspausti šypseną. Dar nespėjus iškišti galvos į rytinės saulės ir gaivaus vėjo pripildytą orą, mane namo parvežęs vaikinas sugriebė mane už rankos ir sugrąžino atgal į vietą.

- Aš nenoriu visko pabaigt taip. Tu man nesi niekas ir tai puikiai supranti.- ramiai pasakė. Patikėjau, tarkim.

- Visa tai, kad buvo ar galėjo būti,- kažkodėl nejausdama nusišypsojau,- tai leidžia tau retkarčiais užsukti pas mane kavos. Bet kol kas nieko daugiau. Jei pageidausi - tarkis su mano sužadėtiniu,- įkandau. Taip, taip kaip aš norėjau. Paskutiniam taškui pasilenkiau prie Pauliaus ir pabučiavau. Įgavau naujos energijos dienai.

………………………………………………………….

Ačiū žmogučiam, kurie vis dar skaito ;))) Laukiu komentarų ;))*

Gyvenime būna dienų, kai tau viskas būna visiškai nesvarbu. Negalvoji, kas bus vėliau, atrodo, kad viskas priklauso nuo to, kas vyksta dabar.

Žinojau, kad gal jau šiandien vakare aš trankysiu keptuve sau per galvą, bet šiuo metu man tai nerūpėjo. Tas nuolatinis mano namų svečias turėjo kažką. Kažką, kas vertė mane jaustis neatsakinga, spontaniška, bet gal… Laiminga? Gerai, tai turėtų būti ne jis ir aš tai kuo puikiausiai nutuokiau. Visų pirma, jis neturėjo žalių akių, visų antra, jis nemėgo būti man per daug mielas, visų trečia, aš pati net nenutuokiau, kad kada nors bendrausiu su tokiu žmogumi.

Žinoma, paskutinieji mano sprendimai nebuvo protingi, bet svarbiausia, kad aš tai supratau. Bet ar ką nors keisiu?

………………………..

Jis kažką įsijautęs pasakojo, atrodo, kad apie kažką įdomaus. Tiesą sakant, negirdėjau nei vieno žodžio. Aš bandžiau mąstyti. Mąstyti apie tai, kas galėtų būti, buvo, bus. Gerai, draugystei galėjau pritarti. Normaliam bendravimui galbūt taip pat, nors tai jau kelia klaustukų. O kas toliau? Ne, to nebus ir aš tai puikiai žinau.

- Atleisk, kad pertraukiu, bet turiu tau klausimą,- pradėjau formuluoti tą klausimą galvoje. Nežinojau, nuo ko pradėti. O gal paklausti ko nors kito? Ech, Simona, baik… Paulius atsisuko į mane aiškiai susidomėjęs, o aš tik nusišypsojau. Durne, greičiau klausk…- o Norbertas su Iveta susitaikė?

Pff.

- Susitaikė, man rodos, kad jie taikosi kasnakt. Patikėk, tai nėra malonu iš mano pusės,- klausiamai pažvelgiau į jį. O iš kur jam žinot?- Kas? Norbertas laikinai gyvena pas mane, nes pats neuždirba, žinai.- paaiškino, o aš tik užjaučiamai pažvelgiau vaikinui į akis.

- Žinai, dabar aš tave beveik užjaučiu.- tariau nusišypsodama ir nustatydama mielų akių žvilgsnį. Anksčiau man sakydavo, kad tai atrodo suknistai fantastiškai mielai.

- Ačiū. O šiaip, jei tau trūksta įspūdžių, ar šiaip vakarai nuobodūs, gali pati užsukt ir įsitikint to smagumu.- išpūčiau akis. Čia ką, kvietimas?

- Patikėk, man įspūdžių pakanka,- klastingai nusišypsojau pažvelgdama į sofą, kuri turbūt buvo išlaikiusi tiek mano paslapčių, silpnumo akimirkų ir šiaip gerai įsimenančių įvykių, kad, ko gero, tai netilptų į geriausią atmintį turinčio žmogaus galvą. Ivetos vaikino geriausias draugas pažiūrėjo į mane tokiu pat žvilgsniu ir nusišypsojo tokia pačia šypsena kaip ir aš.

- Aš tik sakau. Čia turėjo būti kažkas panašaus į kvietimą.

- Žinau, gi ne atsilikus. Ir sutikčiau, jei tik žinočiau, kad ten nebus Ivetos. Nenoriu, kad ji kažką ne taip pagalvotų, nes ji tikrai turi tokią savybę.- susiraukiau. Tai buvo tiesa - Iveta mėgo sugadinti man tas akimirkas, iki kol dar noriu, kad niekas nieko nežinotų. Ir šiaip, man ne visai patiko būti užpultai klausimų ir mekenimo seansu.

- Jei ji ir bus - jie niekada neišeina iš kambario. O tai irgi suteikia šiokių tokių “malonių” akimirkų.- nusijuokė. O man ir keista nebuvo - Iveta juk visada buvo vaikinų svajonė, ir netikiu, kad ją gavus, vaikinas liktų ja nepasinaudojęs. Tai buvo absoliučiai nepriimtina.

- Na, tuomet puiku. Tik nugabensi mane ten pats, supratai?- piktai pašnairavau į savo koją, tuomet į Paulių. Šis linktelėjo ir mudu dar truputį pakalbėję jau turėjom trumpam išsiskirti. Žinoma, išsiskyrimas neįvyko taip greit, kaip galėjau tikėtis - pasirodo, kad paskutiniai įvykiai kažkokiu būdų pakeitė mūsų bendravimą. Nežinau, ar tai buvo į gerą.

Jam išėjus likau stovėti be žodžių, tik su milijonais minčių ir keistu jausmu viduje. Pažvelgiau į grindis, kur šalia mano kojų gulėjo dėžutė su daug lemiančiu žiedu ir pasiūlymu. Taip, tai nebuvo numatyta mano svajonėse, bet nieko negalėjau sau padaryti. Gal ir galėjau blaškytis, nesukoncentruoti į įvykius anksčiau, bet kai viskas pasisuko link to, kas buvo taip rimta, aš negalėjau kvailioti.

………………………..

Diena praėjo gana greitai ir jau atėjus vakarui važiavome į “tuščius” namus. Žinoma, tai buvo visiška nesąmonė. Nujaučiau tai. Pravėrus pagrindines duris, bandžiau kaip nors įsikapanoti vidun, bet taip ir nepavykus to įvykdyti, sulaukiau mane atvežusio vaikino pagalbos. Viskas vyko labai panašiai, kaip ketvirtadienio ryte, tik gal dar pridėčiau tai, kad dabar buvo visai kita veiksmo vieta ir aplinkybės. Tą senąja, protingąją Simoną turbūt tai būtų siaubingai siutinę, bet šiuo metu jos nebuvo. Ko gero, paskutinės minutės skrydžiu išskrido kažkur, kur per šalta mąstymui.

Staigiu judesiu atsitraukiau nuo savo pagalbininko ir įsikibau į duris. Šioms nusvirus vos neišsidrėbiau ant žemės, tačiau, mano laimei ir ten stovėjusios vazos nelaimei, aš įsikabinau į staliuką, nuo kurio pastaroji garsiai duždama nukrito.

- Tau Dievas kažkada už tai atleis. O dabar einam prisėsti,- tėvo tonu pasakė Paulius, ir vėl suėmės mane savo rankomis, praktiškai nunešė mane ant sofos. Po nosimi murmėjau kažką rusų kalba, o namų šeimininkas tuo tarpu nuėjo atnešti “ko nors valgomo”.

- Oi, kokie žmonės!

Iveta? Wtf?

- Iš kur tu čia?- kažkodėl šiek tiek išsigandusi paklausiau. Ko gero, neturėjau tinkamo paaiškinimo, jei šioji sugalvotų manęs šito perklausti.

- Aš čia beveik gyvenu,- nusijuokė. Kažkoks keistas pareiškimas,- o tu?

- Aš čia negyvenu. Pas tave atėjau,- užsikabinau už kažkokios nesąmonės, bet aš tai darydavau beveik visada tokioje situacijoje, taigi tai nebuvo nei kiek keista. Svarbiausia, kad ir Iveta tai žinojo.

- Jup, ir tikriausiai pirma vieta, kurią sugalvojai aplankyt manęs beieškant buvo Pauliaus namai,- prisimerkė, vaidindama, kad mane prigavo. Sugrąžinau save į pradinę padėtį “man nesvarbu, ką tu pasakei” ir drąsiai pareiškiau:

- Sakykim, kad aš turiu draugų, kurie kartais žino, kur gali būti mano geriausia draugė,- irgi primerkiau akis, vaidindama, kad nuostabiai atsikirtau. Iveta klestelėjo šalia manęs į sofą ir greitai pamiršus, ką tik sakė, ar ką bandė įrodyti, puolė pasakot naujausių gandų. Kadangi pati ji buvo visur ir visada, girdėdavo viską ir iš visų ir buvo šiaip “super patikima” visiems išskyrus mane, tai tas pokalbis (veikiau monologas) užtruko ilgiau nei sofos, ant kurios dabar sėdėjau, šeimininkas sukosi virtuvėje. Taigi, turėjau progos išgirsti tokį malonų dviejų žmonių pašnekesį, po kurio, švelniai tariant, likau demaskuota, o mano geriausia draugė turėjo apleist svetainės sofą ir visą svetainę. Kaip tik po to kokias penkias minutes žudančiu žvilgsniu stebėjau Pauliaus judesius, iki kol jis pats tai pamatė ir lyg nesupratęs pasiteiravo:

- Kas per pyktis?

- Ką tik tavo dėka praradau ramų gyvenimą, mano geriausia draugė tikriausiai palaikys melage, o aš dar turiu laiminga sėdėt. “Kas per pyktis” dar klausi?- įniršau kaip koks žvėris. Ko gero, jei kas nors man būtų pasakęs dar nors vieną puikią naujieną, dabar jį būčiau užmušus.

- o už maistą jau niekas nepadėkos?- nereaguodamas į mano sakinį vėl paklausė. Užsimojau ranka, norėdama plot jam kuo stipriau, tačiau kaip tik tą akimirką nikstelėjau koją, todėl vidury kelio ranka nusileido ir rezultate iš riebios plekšnės viskas pavirto į praktiškai nevalingą apkabinimą. Tragedija. Kodėl man absoliučiai visada taip nuostabiai sekasi apsikvailint?- Ne, tu absoliučiai neprognozuojama. Jau tikrai tikėjau kažko kietesnio.

- Nejuokinga, man koją skauda, o tu juokelius laidai. Žinai, jau galiuosi dėl to, ką padariau ryte.

- Pasakyk tai rytoj,- nukirto ir prislinko prie manęs kavos puodelį.- O kaip ačiū priimsiu tavo atėjimą. Skanios kavos,- pakėlė antakius ir gurkštelėjo iš savo puodelio. Susiraukus pasėdėjau dar minutę ir supratus, kad gal jau gana, pasiėmiau savąjį ir taip pat atsigėriau.

- Vis tiek ačiū.